Čigongo mokyklos

Čigongo menas kilo prieš daugelį tūkstančių metų. Kai kurie šaltiniai įvardija daugiau nei 5 tūkstančius metų.

Manoma, kad čigongas paplito Geltonojo imperatoriaus Huangdi laikais (daugiau kaip 2,5 tūkst. m. pr. m. e.). Egzistuoja įvairios čigongo kryptys ir mokyklos, kurios skiriasi savo tikslais ir praktikos metodais. XX a. viduryje jos buvo suskirstytos į Konfuciškąją, Daosinę, Budistinę, Medicininę (arba Gydomąją), Kovos menų (arba Bokso mokyklą).

Konfuciškosios krypties pradininku laikomas didysis mąstytojas Konfucijus (551–479 m. pr. m. e.). Šios krypties filosofijoje vyravo etinis pradas. Praktika buvo skirta reguliuoti sąmonę, išsilaisvinti nuo emocijų, ugdyti aukštą moralę, lavinti kūrybingumą ir tobulinti asmenybę vardan visuomenei naudingos veiklos. Tam reikėdavo išmokti pasiekti visišką vidinės taikos, ramybės ir tylos būseną.

Daosinė kryptis laikoma neatsiejama senovės kinų kultūros dalimi. Daugelis specialistų mano, kad daosizmas kilo prieš 5 tūkstančius metų įvairių kultų, tikėjimų, filosofinių mokymų pavidalu, o vientisu mokymu jis tapo III a. prieš mūsų erą. Centrinė visų daosinių krypčių sąvoka yra „Dao“ – „Kelias“. Pagrindinė skiriamoji jo savybė – natūralumas, tikrumas, nenuspėjamumas, vienybė su gamta.

Šiuo atveju, tiesioginis vertimas „Dao“ – „Kelias“ yra labai supaprastintas. Pažymėtina, kad neįmanoma visiškai tiksliai išversti senovinių vienos kultūros sąvokų į kitas kalbas, juo labiau – šiuolaikines kalbas. Kiekviena istorinė epocha ir kiekviena kultūra turi savitą mąstymo būdą, pasaulėjautą ir žinių perteikimo formas. Būtent dėl šių priežasčių tokios sąvokos dažnai verčiamos dešimčia ir daugiau žodžių.

Žiūrint į Dao iš senovės kinų kultūros pozicijų, vien tai, kaip ir kokia eilės tvarka yra užrašomas šią sąvoką žymintis hieroglifas, atskleidžia ištisą filosofiją:

• horizontali linija reiškia visą pasaulį, visą Kosmosą,
• du brūkšneliai virš jos, reiškia, kad šis Kosmosas susideda iš dviejų dalių: In, Jan,
• dešinys apatinis blokas reiškia „aš pats“, o visa dešinė pusė – „galva“,
• kairysis blokas – hieroglifas „eiti“, „judesys“.

O viso vientiso hieroglifo filosofiją galima traktuoti taip: Žmogus gimsta iš Kosmoso ir yra jo dalis, todėl jis turi vystytis pagal bendruosius kosminius dėsnius. Savo būties, raidos proceso metu žmogus turi keistis, palaipsniui suvokdamas, kad Kosmosas yra vientisas, todėl jame viskas yra susiję – visam Kosmosui galioja tos pačios taisyklės ir įstatymai, ar tai būtų gamta, ar žmogiškoji būtybė. Žmogus, kaip Kosmoso dalis, turi juos suvokti ir natūraliai priimti, šių įstatymų turi laikytis tiek kiekvienas atskiras individas, tiek visa visuomenė. Kai žmogus tai įsisąmonins ir pajus širdimi, jis taps harmoningas bei vientisas kaip Kosmosas ir galės dirbti bet kur Kosmose, bet kuriame erdvės ir laiko taške vykdydamas savo Žmogiškąją ir kartu Kosminę Užduotį.

Būtent šia prasme Dao – tai Kelias, kiekvienos ir visų gyvybės formų bei Žmogaus RAIDOS KELIAS – nuo paprasto egzistavimo iki sąmoningo pasaulio, gyvenimo suvokimo ir supratimo, galutinio praregėjimo. Ir todėl mokymo meną mes galime vadinti Dao mokymu.

Jau visiems įprastas „daosizmo“ terminas atsirado naujosios eros pradžioje, galutinai susiliejus mokymams apie Dao ir De (De – geroji jėga, skatinanti gerus darbus), in ir jan filosofijai, šen dvasios koncepcijai ir nemirtingumo doktrinai. Daosizmo tradicijai būdinga „vidinės alchemijos“ praktika. Daosų kryptyje dominuoja tuo pačiu metu treniruojami kūnas ir protas. Proto treniruotė apima „proto daoin“* – praktikos metodą, leidžiantį pasiekti „proto tylą“ ir čigongo būseną, apie kurią kalbėsime vėliau. O fizinis kūnas treniruojamas ir gydomas tam, kad ilgiau gyvendamas žmogus spėtų suvokti gyvenimo prasmę ir įvaldyti žmogaus, jo sielos ir dvasios raidos instrumentus. Todėl mokymų metodikos tiek pat dėmesio skiria ir fiziniams pratimams, ir gamtos stebėsenai, meditacijai, pastangoms įlieti savąjį „Aš“ į bendrąjį Dao srautą.

Budistinė pakraipa daug kuo artima daosinei. Ji iškilo naujosios eros pradžioje, kai iš Indijos į Kiniją ėmė skverbtis budizmas. Kitaip nei daosai, budistai gyvenimą suvokia kaip kančių virtinę ir begalinį persikūnijimą „būties rate“. Jie mano, kad tik be perstojo tobulėjant galima nugalėti karmą, pasiekti nušvitimą ir Budos būseną. Daugumą reiškinių budizmas laiko iliuzija, todėl mokymo metodikos siekia reguliuoti emocinę būseną ir „ištirpdyti“ sąmonę „absoliučioje tiesoje“. Psichika čia treniruojama rafinuočiau nei daosizme, pavyzdžiui, stebimos ir vizualizuojamos mandalos (šventi grafiniai simboliai), mantrų ir dharani (atskiros frazės, garsų deriniai) tarimas.

Ypatingą vietą budizme užima čan (sanskrito kalba reiškia kontempliavimas, meditacija) mokykla, Vakarų pasaulyje žinoma kaip dzenbudizmas (japoniškasis variantas). Ji atsirado V a. pr. m. e. Pagrindinė čan idėja – ne nuolatinis tobulėjimas, o staigus nušvitimas, žaibiškas praregėjimas. Tačiau pasirengimas šiam įvykiui vyksta labai ilgai, praktikuojant sėdimąsias meditacijas (pasyvioji forma), dialogus, kai mokiniui uždavinėjami jokio loginio atsakymo neturintys klausimai (aktyvioji forma), bei užsiimant kovos menais.

Akivaizdu, jog vidinės ramybės, tylos, ištirpimo, susiliejimo su gamta ar dievybe jausmo neįmanoma patirti, jei mūsų fizinis kūnas yra silpnas ar ligotas. Todėl visose čigongo mokyklose praktikuojamas ir savireguliacijos bei gydymo menas. Ypač daug dėmesio tam skiriama vienuolynuose.

Susiliejus įvairių mokyklų ir liaudies medicinos metodikoms, susiformavo Medicininė (arba Gydomoji) čigongo mokykla. Svarbiausias jos pratimų tikslas – savireguliacija, ligų profilaktika ir gydymas, ilgesnis gyvenimas, žmogaus, turinčio sveiką kūną ir blaivų protą, ilgaamžiškumas.

Kovos menų (arba Bokso) mokyklos pavadinimas kalba pats už save. Praktikos tikslas – sustiprinti kūną, užgrūdinti dvasią grumtynėms su priešu ir savigynai, žaibiškų reakcijų lavinimas, šaltakraujiškumo bet kokiomis aplinkybėmis ugdymas. Ir čia daug dėmesio skiriama savireguliacijos praktikoms ir sveikatinimo sistemoms. Juk kario kūnas turi būti ištvermingas ir sugebėti greitai atsigauti. Tačiau ši mokyklos pakraipa iš esmės skiriasi nuo visų kitų mokyklų sveikatinimo sistemų.

Kovos menų mokykla šiandien apima kai kuriuos ušu stilius (kartais vadinamus ušu čigongu), gerai žinomą kietąjį čigongą ir kiek mažiau paplitusį lengvąjį čigongą.

Kietojo čigongo praktika daro kūną nejautrų smūgiams, išmoko žaibiškai sutelkti či energiją reikiamame kūno plote. Tai leidžia demonstruoti tokius fenomenus, kaip sugebėjimas galva ar ranka daužyti betono plokštes, plytas, rąstus, išlaikyti didžiausius svorius (pavyzdžiui, per krūtinę gali pervažiuoti mašina), kūnas atlaiko kirčius, pjūvius ar dūrius (kardo, peilio, špagos).

Lengvasis čigongas leidžia valdyti savo kūno svorį, lengvai daugelį valandų nenuilstant judėti iš vietos į vietą, greitai, it skrendant, pakilti į stačiausią kalną. To anksčiau buvo mokomi pasiuntiniai ir kovotojai. Šiandien lengvojo čigongo Meistrai kartais pademonstruoja vaikščiojimą per žalius kiaušinius arba per popieriaus juostą, nutiestą tarp dviejų atramų.

Iš esmės visos čigongo metodikos gali būti skirstomos į kietąsias ir minkštąsias. Kietosios metodikos įprastai moko žaibiškai „įjungti“ organizmo funkcionaliąsias sistemas ir realizuoti psichines bei fizines žmogaus galimybes. Minkštosios sistemos daugiau dėmesio skiria organizmo gydymui ir sveikatinimui. Tačiau funkcinė riba tarp šių metodikų ne visada būna aiški. Be to, pagal atlikimo technikas visų mokyklų pratimai skirstomi į tris klases: statiniai (ramieji arba nejudamieji), dinaminiai ir statiniai-dinaminiai (statiškų pozų ir judesių derinys). Kiekviena klasė atlieka tam tikrą vaidmenį: kūno reguliacijos, kvėpavimo reguliacijos, sąmonės (proto) reguliacijos ir jų kombinacijos.

Tokia klasifikacijos sistema atsirado XX a. pradžioje ir yra šiek tik sąlygiška, nes daugelis jų ištakų ir filosofijos doktrinų labai glaudžiai susipynusios tarpusavyje. Pavyzdžiui, Dao sąvoka egzistavo visose Kinijos kryptyse ir mokyklose. Be to, pats čigongo terminas atsirado tik III–IV a., iš pradžių juo vadinta tik viena iš siaurųjų specializuotų krypčių. Ir tik XX a. penktą dešimtmetį viskas, kas buvo nors šiek tiek susiję su psichofizinio tobulinimosi technikomis, buvo vadinama čigongu. 1949 m. įkurtoje Kinijos Liaudies Respublikoje imti nuosekliai tyrinėti čigongo metodų poveikio žmogui mechanizmai. „Kultūrinės revoliucijos“ metais tyrimai buvo pristabdyti, tačiau šeštą dešimtmetį intensyviai atnaujinti. Čigongą ėmė praktikuoti klinikose, sanatorijose, mokslo institutuose, Kinijos mokslų akademijoje. Šiuo metu čigongas įtrauktas į universitetų mokomąsias programas, jį dėsto garsiausi įvairių mokyklų Meistrai, tarp jų ir vienuoliai.

Čia reikia pabrėžti, jog gyvenimo Kinijos vienuolyne sankloda labai skyrėsi nuo krikščioniškųjų šalių vienuolynų. Ne visi vienuoliai vienuolyne praleisdavo visą gyvenimą. Čia jie mokydavosi pasirinktos srities – gydymo ar kovos menų – Meistrystės. Tokie mokslai trukdavę metus ar dešimtmečius. Kartais vienuolis, tapęs Meistru, savo srities specialistu, išeidavo į pasaulį tarnauti jam savo meistryste ir perduoti žinias mokiniams. Jis galėdavo ilgai klajoti, kol rasdavo ir išmokydavo pačius gabiausius. Tačiau dažniausiai mokydavo specialiose vienuolynų mokyklose. Šiandien dauguma vienuolynų yra atviri lankytojams ir turistams.

Intensyviai plėtojamas čigongas tapo prieinamas plačiajai visuomenei, buvo atliekama vis daugiau mokslinių tyrinėjimų, vis labiau plito ir gydomoji praktika (čigongo terapija). Dėl to kai kurie čigongo stiliai pakito, perdėlioti jų akcentai, pasikeitė ir tradicinė klasifikacija.

Šiuolaikinėje klasifikacijoje visos religinės čigongo kryptys sudaro atskirą bloką – religinį čigongą.

Ypač daug dėmesio dabar skiriama sveikatinimo-profilaktikos ir gydymo metodikoms – Gydomajam-sveikatinimo čigongui. Ši kryptis jau seniai peržengė Kinijos sienas ir yra plačiai naudojama daugelyje šalių, kuriose dirba Kinijos Meistrai ir jų parengti specialistai. Šis senovinis savireguliacijos ir gydymo menas pasirodė esąs labai efektyvus, įgijo autoritetą ir tapo taip plačiai naudojamas, kad aštuntą praėjusio amžiaus dešimtmetį buvo įkurta Pasaulinė akademinė medicininio čigongo bendrija. Tuo pat metu ji ėmė organizuoti pirmąsias Pasaulines medicininio čigongo konferencijas. Jose pristatomi teoriniai ir tiriamieji mokslo darbai apie paprastų žmonių ir čigongo meistrų smegenų aktyvumą bei organizme vykstančius fiziologinius procesus. Daugiau dėmesio skiriama medicininio čigongo metodų taikymui gydant plataus spektro ligas, kai įprastas gydymas neduoda teigiamų rezultatų. Kita čigongo kryptis – taikomoji-sportinė, kurią sudaro įvairūs ušu, sanda stiliai ir daugelis kovų menų rūšių.

Dar viena šiuolaikinė kryptis – mokslinis čigongas. Čia galima išskirti kelis aspektus. Visų pirma, čia tiriamos čigongo Meistrų organizmo galimybės ir pakitimai bei paciento (recipiento), veikiamo čigongo, organizmo pokyčiai. Antra, tiriami telekinezės, teleportacijos ir kiti darbo su erdve ir laiku susiję fenomenai. Trečia, tai čigongo metodais (aiškiaregystė, intuicija, telepatija) gautos informacijos tyrinėjimai.

Ypatingą vietą užima dar viena kryptis, visai neseniai pasiekusi Vakarus – DŽONG JUAN ČIGONGAS. Ši kryptis – veikiausiai pati seniausia iš šiandien žinomų ir priskiriama aukščiausiųjų lygmenų čigongui.

Visas čigongo kryptis jungia Kinijos nacionalinė čigongo asociacija. Kiekviena čigongo kryptis sudaro atskirą asociacijos šaką. Jos vadovu gali tapti tik čigongo Meistras, ir ne šiaip Meistras, o geriausias tos srities specialistas. Be to, jis turi užsiimti naudinga veikla pagal galiojančius įstatymus ir dabartinės epochos moralę. Kuo aukštesnį lygmenį pasiekęs Meistras, tuo daugiau atsakomybės jam tenka.

Kinijoje taip pat yra Žmogaus organizmo galimybių tyrimų asociacija, kurios nariais gali tapti tik moksline veikla šioje srityje užsiimantys profesoriai.

Viena iš Kinijos nacionalinės čigongo asociacijos funkcijų – mokyti ir ruošti specialistus.

Kinijos nacionalinė čigongo asociacija taip pat steigia gydymo centrus ir sanatorijas, kuriose drauge su tradicine kinų medicina taikomi čigongo metodai. Be to, asociacija organizuoja ir veda čigongo konferencijas, kuriose patirtimi keičiasi čigongo Meistrai ir tyrimus šioje srityje atliekantys mokslininkai.